Akcija „AČIŪ TAU, EGLUTE”

Mieli mokiniai, kviečiu visus į vrtualią atsisveikinimo su eglute akciją

,,AČIŪ TAU , EGLUTE “

Šventiniu laikotarpiu visų mūsų namus puošė Kalėdinės eglutės.  Tai Jos suteikė mums tą ypatingą šventinę nuotaiką, džiugino mus. Dabar atėjo metas padėkoti joms už tą Kalėdinio stebuklo dvasią.

Pirmiausia – paskaitykite pasaką „Eglutė“, kurią įkeliu kartu su kvietimu dalyvauti akcijoje.  Ši H. K. Anderseno  sutrumpinta pasakos versija privers susimąstyti, jog ir atsisveikinti su eglutėmis reikia gražiai ir garbingai.

Kalėdinės eglutės nusipelnė kiekvieno mūsų padėkos. Ir visai nesvarbu ar ta eglutė buvo gyva , ar dirbtinė.

Ką reikia daryti?

Parašykite po sakinį už ką esate dėkingi Kalėdinei eglutei.Pastarkite su tėveliais, gal jie patars.

(Pavyzdys: „Ačiū tau, eglute, kad Kalėdų džiaugsmu dalijaisi su manimi. Rasa“)

Jūsų sakinys turi prasidėti „Ačiū tau, eglute,…….“ O toliau-  kiekvienas rašote už ką dėkojate (už konkrečią dovaną, už konkrečią svajonę, jausmą, o gal už kažką labai labai neįprasto) Ir, žinoma, savo vardą būtinai pasirašykite.  Padėkos tekstą rašykite tiesiog el. pašte  adinaviciene@gmail.com  ir išsiųskite.  Jei to nemokate ar neturite galimybės tai padaryti – padėkos tekstą rašykite ant paprasto popieriaus lapo, nufotofrafuokite ir išsiųskite telefonu. Padėka turi būti gerai įskaitoma. Lauksiu jūsų padėkų nuo sausio 7d. -12 d. (imtinai).

Jūsų atsiųstos padėkos bus sukeltos ant vieno lapo sukurdamos  savotišką mozaiką.

Sausio 14 d. internetinėje  Moksleivių namų svetainėje bus įdomu pamatyti tai.

EGLUTĖ. Pagal H. K. Anderseno pasaką.

Augo girioje maža, graži eglutė.

 – Džiaukis mumis! – sakė oras ir saulės šviesa, – džiaukis jauna būdama, džiaukis laisvėj augdama!

 Artinosi Kalėdos. Miške pradėjo kirsti jaunučius medelius. Kai kurie buvo net jaunesni ir mažesni, negu mūsų eglutė.

 – Kam jų dabar prireikė? – klausinėjo eglutė – juk jos ne didesnės už mane, o viena net gerokai mažesnė! Ir kodėl negeni joms šakų? Kur jas veža?

 – Mes žinom, mes žinom! – čirškėjo žvirbliai. – Mes buvom mieste ir viską matėm pro langus. Matėm jas stovint šiltuose kambariuose, pačiuose  viduriuose, papuoštas gražiausiais aukso obuoliais, saldainiais, žaislais ir šimtų šimtais žvakučių. Visi jomis labai grožėjosi ir džiaugėsi.

Eglutė klausėsi žvirblių . Ji taip norėjo, kaip ir jos laimingos sesės eglės,stovėti šiltame kambaryje, pačiame viduryje, papuoštai gražiausiais aukso obuoliais, saldainiais, žaislais ir šimtų šimtais žvakučių. Ji labai norėjo suteikti džiaugsmo žmonėms.

Žmonės, kurie ją pamatė, sakė: „O, koks gražus medelis!”.

O kai ją ėmė puošti, kaišyti – eglutė netvėrė džiaugsmu. Kokia ji buvo puošni! Šakeles apkabinėjo mažučiais tinkleliais, iškarpytais iš visokios spalvos popierių, visokių saldumynų, gardumynų pridėtais. Auksuoti obuoliai ir riešutai kabėjo žemyn nusvirę, tartum būtų tame pat medyje užaugę. Tarpe tų gražiųjų daiktų visur ant šakelių prisagstė raudonų, mėlynų ir baltų žvakučių. Lėlės, visai kaip gyvos, – tokių gražių eglutė niekuomet nebuvo mačiusi, – pasipūtusios spoksojo tarp žalių šakelių. Pačioje jos viršūnėje pririšo aukso žvaigždę. Ji buvo tokia laiminga!

Džiaugėsi ja vaikai ir suaugę – kokia graži ji buvo!

Bet šventė tęsėsi neilgai….

Vieną rytą į kambarį atėję žmonės nuvilko jos puošnų rūbą, išvilko eglutę iš salės ir labai nemandagiai sviedė į žemę. Eglutė pajuto tyrą orą, saulės šviesą. Apsidžiaugė eglutė ir ėmė plačiai kėsti šakeles… Bet jos buvo sudžiūvusios. Kieme žaidė vaikai, kurie kūčių vakarą šoko aplink eglutę ir gėrėjosi jos gražumu.

 – Žiūrėkit, kas beliko iš eglutės, kokia ji negraži, sena!– sušuko vienas ir taip ją primynė, jog net šakelės sutreškėjo jam po kojų.

Eglutė sunkiai dūsavo ir vaitojo, tik niekas jos negirdėjo… Ji, kuri neseniai tiek džiaugsmo teikė visiems, dabar niekam nebuvo reikalinga. Eglutė jautė tokį sopulį, tartum būtų kas širdį jai raižęs.

– Kaip gera buvo tuomet stovėti apsnigtai miške..- dar spėjo sušnabždėti ji.